- praminti
- 2 pramiñti, pràmena, pràminė 1. tr. SD172, Dv duoti vardą, pavadinti: Kūdikį kokiu vardu pramiñti KII85. Pramenu, vardą duomi R61. Ežerui vardą bus praminę sėliai K.Būg. Nuo to laiko tą pilį žmonės praminė Bliūdkalniu M.Valanč. Da nepraminkit vardužio, da aš ne jūsų martužė JD200. Jau ket [mane] pramyt dyvnu vardeliu RD117. Pati pagimdė sūnų ir praminė jį Mertynu BsPI97. Čižu jį tai tik žmonės pràminė Krd. Praminė vardą jos Marija DP563. Sūnų pagimdysi, Jezumi jį pramysi Mž165. Ir pramino Dievas šviesą diena, o tamsybę pramino nakčia Ch1Moz1,5. Jiemus vardus pramindavo, kuriais buvo ik smerties šaukiami BPI133. | refl.: Vaikai patys prasimina i vadina Kl. 2. tr., intr. duoti pradžią, pradėti (sakyti, pasakoti): Pramiñk tu pasakoti, ir aš padėsiu Šts. Pramyk tą dainą, mažu aš moku Skr. Praminiau pradžią, o daugiau nebatminu End. Taip tų žodžių nežinai, bet kai pràmeni, tai ir daugiau atsimeni Vl. Kas y[ra] su geru liežuviu, tam tik tereika praminti Slnt. Pràminė, i turėjau papasakoti Krž. 3. tr. sugalvoti, sumanyti, išrasti: Pats praminei dainuoti J. Pramink mįsles, žodį, vardą J. Tiems vaikams tik pramink kokią baiką, tai joms nebus galo Rs. | refl. tr.: Ta pasaka jo paties prasiminta Kltn. 4. intr., tr. užsiminti, prasitarti, pasakyti: Nespėjau pramint apie tai, jis jau ir nusipirko Skr. Praminu, kaip reikėtų daryti, ir daugiau nėko nesakau Plt. Ko nepràminei, ka taip nori?! Pvn. Nepramiñk, ka turu piningų – i prašinės Krš. | refl. tr., intr.: Ką anam prasìmini, o neįvykdai, ans nepatenkintas Pln. Prasiminiau kai kvaila, daba speĩs, ka dainuočiau Šmk. 5. tr. užminti (mįslę): Seni laikai, pamiršau, pirmiau da vaikam pramiñdavau [mįslę] Bd. \ minti; antminti; atminti; įminti; išminti; numinti; paminti; praminti; priminti; suminti; užminti
Dictionary of the Lithuanian Language.